Nors „Borjomi“ gimimą lydėjo burbuliukai, jis ilgą laiką tyliai tekėjo miške. Šio vandens legendą žinojo ir jo teikiama jaunatviška energija mėgavosi vos keletas žmonių.Per archeologinius kasinėjimus rasta akmeninių vonių, liudijančių, kad prieš tūkstančius metų šis juvenilinis vanduo buvo naudojamas ne tik gėrimui, bet ir kitoms reikmėms.Neretai sakoma, kad gyvenime gimstama du kartus.Boržomio atveju gyvenimo puokštė tyliai šnabždėjo, per šimtmetį atkreipdama visos imperijos dėmesį.XIX amžiuje jis išgarsėjo taip, kad tuometinis valdovas Jevgenijus Golovinas siuntė į Boržomį gydytis savo dukterį. Jekaterinos negalavimų pobūdis lieka nežinomas, tačiau žinomas faktas, kad Boržomio vanduo ją išgydė – kaip ir sužeistą elnią.Atėjo pirmasis pavasaris, vadinamas Jekaterinos pavasariu ir žymintis antrąjį Boržomio gimimą. Laikui bėgant, vanduo tekėjo toliau.Keičiantis valdovams, Boržomis išliko stabilus. Taip pat niekuomet neatslūgo valdovų susidomėjimas. Goloviną pakeitė Voroncovas, Voroncovą – Romanovas.Abiem pastariesiems valdovams taip patiko Boržomio vanduo ir gamta, kad jie pasirinko jį savo vasaros rezidencija. Čia jie statė namus, maudyklas ir viešbučius. To meto viešbučių pavadinimai, pavyzdžiui, Marselyje ir Berlyne, atspindėjo Boržomio, kaip europietiško kurorto, statusą.Boržomis tapo saloninių pokalbių, poetų, menininkų, įsimylėjėlių ir aristokratų susibūrimo vieta. Netrukus čia pradėta pilstyti vandenį į butelius. Iš pradžių tai buvo daroma rankiniu būdu. Stikliniai buteliai taip pat buvo gaminami rankomis. Laikui bėgant įsivyravo mechanizacija, o 1900 m. „Borjomi“ net buvo eksportuojamas. Iki 1913 m. buvo pagaminta 9 mln. butelių.Visi vienbalsiai sutarė, kad tokio išskirtinių savybių vandens negalima rasti niekur kitur pasaulyje. Sovietų Sąjungos okupacijos metais  „Borjomi“ išliko populiarus. Jo buvo visur – banketuose, vestuvėse, gimtadieniuose, teatruose, kino teatruose ir net istoriniais momentais, kai buvo sprendžiamas planetos likimas. „Borjomi“ buvo viso to liudininkas ir stebėtojas.Šaltojo karo metais jis netgi pralaužė geležinę uždangą ir buvo parduodamas Jungtinėse Amerikos Valstijose.Motina gamta neišskiria savo vaikų; ji visus puoselėja lygiai, vienodai įkvėpdama jiems gyvybės. „Borjomi“ įkūnija besąlygišką meilę motinai gamtai, tarsi butelyje įkalintas džinas.Nepaisant daugybės išbandymų, „Borjomi“ niekada neprarado savo kartveliškos tapatybės. Jis išliko Sakartvelo kultūros simboliu, apimančiu šokį, dainą, gamtą, unikalią virtuvę ir svetingumą. Jis – nematerialiojo Sakartvelo paveldo materialusis objektas. Šio vandens ryšys su Sakartvelo žeme tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra toks stiprus, kad jo nutraukti beveik neįmanoma.Galima sakyti, kad „Borjomi“ kartu su Sakartvelu įveikė šią ilgą savęs pažinimo kelionę. Atrasti save nėra sudėtingas procesas; tai reiškia atsikratyti to, kas jums nepriklauso, kas buvo primesta iš išorės. Tai, kas išlieka, yra jūsų tikroji esmė. Ir kuomet atsistojate ant šio pamato, tampate stiprūs, nes tai yra amžina jūsų dalis, kurios niekas negali atimti.Į „Borjomi“ vizualinį identitetą įtraukti kartveliški ornamentai dar labiau susieja šį juvenilinį vandenį su jo gimtąja šalimi.Apskritai priskirti geometrines figūras kuriai nors konkrečiai etninei kultūrai gali būti sudėtinga.Carlas Gustavas Jungas pastebėjo įdomų dalyką: suprato, kad jaunystėje jo piešti eskizai buvo panašūs į Australijos aborigenų piešinius. Taip jis atrado tai, ką pavadino kolektyvine pasąmone.Iš tiesų geometrija yra universali kalba, o šios formos glūdi giliai kolektyvinėje pasąmonėje. Vis dėlto jos, kai iškyla į paviršių, pereina per individualios sąmonės prizmę ir įgauna vietinių niuansų.Ne išimtis ir kartveliški ornamentai. Jie yra kilę iš kolektyvinės pasąmonės, tačiau kartvelų dvasia juos transformuoja, kaip ir patį „Borjomi“. Gimę iš žemės gelmių, jie formuojasi kartveliškoje sieloje.

Vanduo turi atmintį, išsaugo informaciją ir pasakoja istorijas. Šiuo reiškiniu susidomėjo ne tik folkloro ir romantizmo poetai, bet ir mokslininkai.Pagrindinis mūsų neseniai vykdytos kampanijos tikslas buvo pasidalyti įspūdinga „Borjomi“ vandens istorija su savo tarptautiniais bičiuliais. Yra daugybė pasakojimų, kuriuos reikia atskleisti. Šis vanduo keliauja nuo vulkaninių uolienų iki kalnų plyšių ir nusileidžia į 8000 metrų gylį. Pakeliui jis sukaupia daugiau kaip 60 elementų, susijungia su kitais vandenimis ir atneša mums Žemės šilumą. Tai joks stebuklas, tad kodėl šį pasakojimą turėtume pasilaikyti sau?Nepaisant įvairiausių nuotykių, sužinojome, kad „Borjomi“ niekada neatskleidė savo kerinčios kilmės. Galbūt tai neišsakyta, bet norint perteikti šią istoriją žmonėms reikia didelio susikaupimo ir pastangų. Atsižvelgdami į šią nuostatą, parengėme kampaniją „Boržomio legendos atgaivinimas“.Tai buvo iššūkis, tačiau mūsų troškimas dalytis savo unikalia kultūra su užsienio bičiuliais neturi ribų, net ir tada, kai susiduriame su didelėmis kliūtimis.Principai, užrašyti ant smaragdinių plokštelių – „Kaip viršuje, taip ir apačioje“, galiojo ir čia. Naujos kampanijos kūrimas atspindėjo „Borjomi“ formavimosi procesą, kuriame susijungė daugiau nei 60 elementų:muzikantai, šokėjai, tekstų autoriai, operatoriai, režisieriai, prodiuseriai, dizaineriai, aktoriai... Jie susimaišė lyg mineralai Žemės plutoje, kiekvienas įnešdamas savo geriausias savybes, kad įkvėptų gyvastį legendai, kaip tai padarė ir pats „Borjomi“.Rezultatas – kampanija, kuri yra tokia pat savita ir daugialypė kaip ir „Borjomi“. Galbūt tai ir yra mūsų šalies potencialo esmė – sujungus daugybę elementų sukurti kai ką naujo, galinčio nustebinti pasaulį. Šis projektas buvo milžiniškas – jis apėmė teritoriją nuo Ukrainos iki Kazachstano ir vienu metu buvo vykdomas keliose šalyse.„Borjomi“ istorija išplito per visus skaitmeninius ir neskaitmeninius kanalus. Elnias, medžiotojas, miškas, daina, šokis – visa tai atgijo, ko gero, dėl vandens čiurlenimo gyvybingumo. Išsiveržusi iš Žemės branduolio, Tina Dalakišvili dalijosi paslaptimis su žinomais įvairių tautų žmonėmis.Mūsų nepaprastas kultūrinis naratyvas giliai įsirėžė į daugelio širdis, o jo atlikimas prilygo akrobatikos menui.Nebereikia žodžių – patys tapkite žiedo ir kūrybinio proceso liudininkais.Visgi yra viena sąlyga: būtinai perduokite tai savo draugams iš užsienio. Šis pasiekimas – ne vien „Borjomi“ nuopelnas; tai nuopelnas visų, kurie šoko, dainavo, kovojo, kepė chačapurius, juokėsi, verkė, plovė batus, gėrė vyną, mezgė kojines ir medžiojo. Be nematomų jų pastangų ši kampanija nebūtų buvusi įmanoma. Galbūt skamba banaliai, bet tai – neginčijama tiesa.Visa šalis vieningai palaiko šį siekį. Mūsų pagrindinis tikslas buvo parodyti, kad „Borjomi“ liudija didžiulį tautos turtą.Iš tiesų Žemė turi atmintį ir „Borjomi“ prisimena viską, kas vyko jos paviršiuje, ir viską, kas dar laukia.Taigi viename laše susilieja šimtmečių istorija.